LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS ISTORIJA







Vieta

Lietuvos nacionalinis muziejus

Laikotarpis

2019 m. birželis – lapkritis

Projekto komanda
  • KŪRYBINIŲ JUNGČIŲ kuriantys praktikai: vizualiųjų menų kūrėja Austėja Tavoraitė ir organizacijų komunikacijos ekspertas Justas Rožėnas;
  • 14 Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių vadovų ir darbuotojų.

Iššūkis

Muziejus sudarytas iš skirtingų padalinių ir skyrių. Dalis jų tiesiogiai su lankytojais nedirba. Kaip pamatyti bendrą muziejaus viziją ir susitelkti vienam tikslui? Kaip įsiklausyti ir geriausiai atliepti į savo auditorijos lūkesčius?

„Siekiame, kad muziejus būtų vieta, kur lankytojo poreikiai yra visapusiškai atliepiami. Nuolat laikyti pirštą ant pulso nėra lengva, ypač tokiam dideliam ir eksponatais bei patirtimi turtingam muziejui. Todėl ir dalyvavome projekte, tikėdamiesi impulso įsivertinti save, pamatyti, kuriose srityse esame stiprūs, o kur dar galėtume tobulėti.“

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė

Kėlėme tikslus
  • Išgryninti vieningą ir visai darbuotojų komandai suprantamą muziejaus tapatybės teiginį.
  • Geriau suprasti lankytojų poreikius, kad galėtume sukurti įtraukiančią patirtį ir komunikaciją.
  • Stiprinti komandos bendradarbiavimą, gebėjimą derinti skirtingus požiūrius.
Ieškojome sprendimo

Pirmiausia buvo svarbu išsiaiškinti, kaip darbuotojai suvokia ir mato muziejų, kokius lūkesčius jam kelia ir kokio tikisi santykio su muziejaus lankytojais. Įsivaizduodami, kad muziejus virto žmogumi, diskutavome, koks jis, ką veikia, kaip jį mato kiti. Bandėme įsivaizduoti, kas nutiktų, jei muziejaus nebeliktų. Taip galėjome aiškiau įvardinti, kodėl muziejus yra svarbus ir išskirtinis.

Drauge su darbuotojais tobulinome istorijų pasakojimo gebėjimus. Susiskirstę grupėmis darbuotojai gavo užduotį skirtingose muziejaus salėse išsirinkti po tris objektus ir juos susieti pasakojant pasaką. Tai leido geriau suprasti, kokia svarbi muziejui jo eksponatus siejanti istorija, naratyvas. Svarbu ne atkartoti faktus apie eksponatus, o juos įprasminti pagaviu pasakojimu. Nagrinėjome skirtumus tarp auditorijos lūkesčių, muziejaus eksponatų ir pasakojamos istorijos.

Puikus iššūkis buvo praktinė užduotis, kviečianti į muziejų pažvelgti iš vartotojo perspektyvos. Patyrinėti vilniečių gyvenimą ir pasidomėti, ką jie perka vietoje bilieto į muziejų. Kur vaikšto užuot atėję pasižvalgyti į eksponatus.

Pasiūlėme muziejaus darbuotojams stebėti žmones viename didžiųjų Vilniaus prekybos centrų. O tuomet sąžiningai įvertinti savo veiklą ir atsakyti į klausimą: ,,ar muziejuje yra nors vienas objektas, kuris jam būtų įdomus?” Jei ne – ką daryti, kad tokiu taptų?

Darbuotojams reikėjo įsigyti daiktą, kurį muziejaus tikslinė auditorija nusipirktų už muziejaus bilieto kainą. Taip pat  išsirinkti ir nupirkti du daiktus, simbolizuojančius norimą pritraukti lankytoją ir muziejų. Jei tie daiktai sutaptų, tai reikštų, kad muziejus ir siūlo tai, ko žmonės, auditorija tikisi.

Viso tyrinėjimo proceso metu mums buvo svarbu išlaikyti ramią ir draugišką atmosferą tarp kolegų, skatinti juos kalbėtis ir susikalbėti, bandyti suderinti skirtingus požiūrius. Siekėme, kad viskas vyktų lengvai, nerūpestingai. Nevengėme mažų provokacijų, skatinančių kitu kampu pažvelgti į įprastą situaciją.

Kas įsiminė dalyviams

 

 

,,Išmokome bendrauti, susipažinome su kolegomis, su kuriais neturime sąlyčio taškų.“