Šeduvos žydų memorialinio fondo Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“

2019 m. birželis – lapkritis

• KŪRYBINIŲ JUNGČIŲ kuriantys praktikai: aktorė Viola Klimčiauskaitė ir komunikacijos ekspertas Justinas Rožėnas;
• Muziejaus ,,Dingęs štetlas“ darbuotojų komanda: parodų kuratorės ir edukatorės.

Šiuo metu Šeduvoje, Radviliškio rajone, kuriamas naujas Žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, jį numatoma atverti visuomenei 2023 metais. Muziejus bus unikalus tiek savo architektūra ir geografine vieta, tiek tuo, jog tai bus vienintelis muziejus, skirtas štetlo fenomenui atskleisti.

Muziejaus koncepcija ir didžioji dalis ekspozicijos jau sukurta, tačiau dar neišbandyta praktiškai. Muziejaus komanda kuria ekskursijos modelį po dar tik būsimą ekspoziciją ir jai pritaikytas edukacines programas.

Kaip įsijausti į būsimų lankytojų poreikius? Kaip suprasti, kas lankytojus sujaudintų ir skatintų susimąstyti? Kaip sukurti įtaigią ir įtraukiančią lankytojo patirtį muziejuje?

Auditorijų pažinimas, patirties tyrimas, auditorijų vystymo planavimas

• Suprasti ir įvardinti, kokią muziejaus lankytojo patirtį norime sukurti;
• Aiškiai ir įtaigiai pristatyti muziejaus koncepciją komandos viduje ir pasirengti pristatymui viešumoje

Muziejaus komandai pasiūlėme į muziejaus patirties kūrimą pažvelgti iš istorijos pasakojimo perspektyvos. Mąstydami apie norimos papasakoti istorijos herojus, siužetą, kontekstą, darbuotojai galėtų aiškiau ir įtaigiau perteikti norimą žinutę muziejaus lankytojams.

Taip pat norėjome, kad kurdami muziejaus naratyvą ir jį perteikdami įtaigiu pasakojimu, darbuotojai išreikštų save, stiprintų komunikacijos, kritinio mąstymo ir bendradarbiavimo gebėjimus.

Pradėjome nuo pagrindinių geros istorijos kūrimo principų pažinimo. Vėliau juos bandėme pritaikyti praktiškai. Darbuotojų komanda pasiskirstė grupėmis ir gavo kūrybinę užduotį – sukurti ir pristatyti po trumpą ekskursiją savo pasirinktam lankytojui. Aptardami grupių pasiūlytas idėjas diskutavome, kaip sukurti intrigą, pritraukti ir išlaikyti žmonių dėmesį. Kaip pateikti informaciją, kad ji nenusibostų, o skatintų domėtis toliau.

Bandėme išsiaiškinti, kaip kitų pateikiama informacija, detalės formuoja vaizdą, kurį susikuriame savo vaizduotėje. Treniruotei pritaikėme spalvingas žaidimo „Dixit“ korteles. Vienam užsimerkus, kiti sakydavo po žodį apie kortelėje pavaizduotą piešinį. Užsimerkęs darbuotojas susikurdavo savo vaizdinį. Vėliau lygindavome įsivaizduojamą piešinį su tikruoju: kuo panašūs ir kuo skiriasi, kaip perteikti vaizdą taip, kad žmogus jį matytų taip, kaip norime.

Su darbuotojų komanda lankėmės pasirinkto muziejaus parodoje. Analizavome, kaip paroda pristatoma lankytojams, kokį vaizdinį lankytojo sąmonėje formuoja komunikacija. Lyginome kuriamą vaizdinį su tikrąja patirtimi lankantis parodoje.

Po apsilankymo muziejuje paaiškėjo, kad parodos esmę padeda perteikti pasakojant nuolat kartojami raktiniai žodžiai. Supratome, kaip svarbu kuriant ekspoziciją ieškoti asmeninio santykio su būsimu lankytoju, kalbėti apie tai, kas jį paliečia, kas yra atpažįstama. Diskutavome apie galimybę paliesti eksponuojamus daiktus.

Muziejaus komanda bandė sukurti savo pasakojimą pagal būsimo muziejaus maketą. Pasirinkę konkrečią tikslinę auditoriją, sukūrė ekskursijos modelį, jį išbandė ir analizavo. Aptarė pavykusius ir tobulintinus dalykus, akcentavo į ką svarbu atsižvelgti planuojant ir vedant ekskursijas.

Projekto metu pirmiausia bandėme sustiprinti muziejaus komandos tikėjimą, kad bet kokia, net pati beprotiškiausia idėja, verta būti ne tik išsakyta, bet ir išgirsta. Sutarėme, kad vengsime bet kokios neigiamos, nekonstruktyvios kritikos, kuri žlugdo idėjas pačioje jų gimimo stadijoje.

Sužadinti, suaktyvinti komandos kūrybinį potencialą padėjo laisvasis rašymas – metodas, kai rašoma tai, kas tuo momentu šauna į galvą, nepaisant gramatikos taisyklių, skyrybos ženklų. Šiuo pratimu prasidėdavo kiekviena sesija.

Spontaniškumą, gebėjimą išnaudoti, įterpti į kuriamą istoriją pasiūlytus netikėtus arba jau turimus objektus lavinome pasitelkdami į pagalbą literatūrinių tekstų ištraukas, poezijos posmus, įvairią vaizdinę medžiagą. Tai leido muziejaus darbuotojams nebijoti improvizuoti, sustiprino tikėjimą, kad kiekviena istorija gali būti papasakota taip, kad taptų įdomi kiekvienam lankytojui.

Susipažinę su esminiais istorijos kūrimo ir pasakojimo principais, projekto dalyviai ėmė juos taikyti praktiškai. Darbuotojai išnagrinėjo muziejaus lankytojo kelią. Kartu su kuriančiais praktikais kelis kartus imitavo būsimos parodos ekskursijas. Simuliacijos padėjo suvokti, ko konkrečiai nori lankytojas, kas jam bus įdomu ir kodėl. Kokią informaciją ir kaip pateikti, kad lankytojas pamatytų vaizdinį, kurį norime perteikti. Taip atsirado galimybė ir medžiaga naujoms ekskursijoms kurti.

Apsilankymas pasirinktame muziejuje ir patyriminė refleksija paskatino ieškoti atsakymų į klausimus, kaip efektyviau panaudoti vaizdo ir garso įrašus, apsvarstyti liečiamų eksponatų galimybę. O svarbiausia – padėjo suvokti, kad kiekviena istorija bus įdomi tik tada, jei joje lankytojas atras kažką asmeniško ir atpažįstamo.

Projekto metu muziejaus komanda geriau suvokė bendrą tikslą ir sustiprino bendradarbiavimo įgūdžius, išmoko labiau įsiklausyti į vienas kito nuomonę. Darbuotojai, individualiai ir kaip komanda, įgijo daugiau pasitikėjimo, sugebėjimo pristatyti savo idėjas ir sumanymus. Aiškiai, įtaigiai ir nuosekliai pristatyti muziejaus privalumus ir patirtį tiek savo vadovams, tiek būsimiems lankytojams. Komanda džiaugėsi įgijusi drąsos „užkurti“ kūrybinį procesą ir nebijotieksperimentuoti.

Grįžtamasis komandos narių ryšys buvo vienas svarbiausių kriterijų siekiant suvokti, kaip mums sekasi. Nuolat kėlėme klausimus: ką turi suprasi lankytojas, ką mes norime jam pasakyti, kodėl jam tai turėtų būti įdomu? Bet pirmiausia klausėme savęs: ar man tai įdomu, ar mane tai jaudina, ar man to reikia, kaip mane tai veikia?

Darbas su kūrėjais prisidėjo prie bendro požiūrio į ekspoziciją pokyčio. Šalia logiško ir nuoseklaus naratyvo atsirado žvilgsnis iš lankytojo perspektyvos.

Dalyvauti „Atvirumo meno“ programoje vienareikšmiškai verta ir dėl realiai pasiekiamų rezultatų, ir dėl kūrybiško požiūrio į tai, ties kuo ir su kuo daugiausia leidi savo turimo laiko.

Ačiū „Kūrybinėms jungtims“, Justui ir Violai!